Nuorodos
apie
Ar polinkis į meną užgimsta nuo pirmosios pieštukų dėžutės, kurią nuperka mama, kai pastebi, jog mažos rankytės jau sugeba sučiuopti pieštuką ir suraizgyti žavų linijų chaosėlį? Ar tuomet, kai ant stalo ir stalčiuose ima daugėti flomasterių, pastilių, akvarelės tūtelių, o visus namų paviršius lyg margaspalviai drugeliai nukloja vaikiški piešiniai? O gal tada, kai apsilankiusios tetos sukužda „kaip gražu!” ir primygtinai spiria lankyti dailės mokyklą. „Tu – prie meno… „, – skambant patefono garsams vėliau svajingai taria klasiokė ir pirštu lėtai nuslįsta per pirmąjį keramikos darbą – paveikslą, suvertą iš smulkių detalių ir lininių siūlų.
Kada į mano gyvenimo duris pasibeldė fotografija? Tiksliai ir nepamenu. Prenumeruojamo „National Geography” nuotraukos audrindavo vaizduotę ir jausmus. Pirmieji mėgėjiški bandymai man leido aptikti savyje suvokimą, kad fotografija gali būti labiausiai prieinamas būdas realizuoti savo menines ambicijas, išreikšti save, parodyti ką aš matau, kaip aš matau. Kiekvienas pasaulį juk patiriame savaip – vienas, žiūrėdamas į namą, mato tiesiog namą, kitas regi detales, formų ir spalvų, linijų ar šešėlių žaismą.
Stebėdamas aplinką iškart projektuoju nuotrauką – šį procesą įkvėpė ir paskatino Airijos gamta. Šiuo įstabiu grožiu tarsi atvirukais žaviuosi jau beveik dvidešimt metų – tiek laiko jau gyvenu čia. Mano pirmoji paroda, įvykusi Birštone, taip ir vadinosi: „Airija mano akyse”.
„Ar jauti, jog žengi į priekį, ir pagaliau gali laikyti save fotomenininku?” – sykį paklausė žmona. To teigti tikrai negalėčiau – mane labiausiai paskatina ir padrąsina žmonės, sakydami, jog egzistuoja „kažkas tokio” mano fotografijose. Tai priimu su dideliu dėkingumu.
Fotografija man – kaip medžioklė. Eidamas fotografuoti aš turiu tikslą, bet ką aš „nušausiu”, ką aš „pagausiu” – nežinau. Žinoma, labai daug namų darbų būna padaryta prieš tai: pavyzdžiui, kasdien važiuojant į darbą aš regiu tą patį vaizdą, matau, kaip jis keičiasi, priklausomai nuo paros laiko, oro sąlygų, šviesos – ne visada juk gali sustoti, ne visuomet ir fotoaparatas po ranka. Tačiau ką žinau tikrai – jog grįšiu čia, žinau, kurią valandą, kokiu metų laiku, o gal tuomet, kai vandens paviršius bus lygus lyg stiklas – va, tada aš ir pagausiu tą ilgai lauktą, mintyse ir jausmuose kantriai brandintą kadrą.
Taigi, mielas drauge, prisėski greta…
