Babronių piliakalnis

Babronių piliakalnis dar kitaip vadinamas Pilikė.

Piliakalnis įrengtas Verknės ir Narupės kairiuosiuose krantuose, jų santakoje esančioje kalvoje. Aikštelė trapecinė, orientuota R–V kryptimi, 50 m ilgio ir 74 m pločio R pusėje bei 17 m pločio V pusėje. Iš V pusės aikštelė įtvirtinta 3 pylimais ir grioviais. Aikštelės krašte supiltas 0,2 m aukščio, 6 m pločio pylimas, už kurio iškastas 5 m pločio, 0,3 m gylio griovys. Už šio griovio supiltas antras 0,3 m aukščio, 6 m pločio pylimas, kurio išorinis 1 m aukščio šlaitas leidžiasi į 4 m pločio, 0,2 m gylio antrą griovį. Už šio griovio supiltas trečias 0,3 m aukščio, 5 m pločio pylimas ir iškastas trečias 12 m pločio, 1 m gylio griovys. Toliau į V nuo gynybinių įtvirtinimų tęsiasi ožnugaris su 25x10 m dydžio greičiausiai natūralia trikampe aikštele. Š šlaite, 4 m žemiau aikštelės yra iki 10 m pločio natūrali terasa, į Š nuolaidėjanti per 1,5 m. Piliakalnis archeologų lankytas 1953 m., o nuo 1935 m. jis buvo vadinamas kalnu ant Verknės kranto. Piliakalnis apardytas arimų, ŠR šlaitą plauna Narupė, ŠR papėdę – Verknė. Apaugęs lapuočiais, paskiromis eglėmis bei krūmais, kurių dalis nuo aikštelės nukirsta.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga – I tūkst.

Žmonės pasakoja... Ant Verknės ir Narupio krantų guli kalnas, vadinamas didžiuoju kalnu. Nuo to kalno matydavosi visa apylinkė, todėl dvaro baudžiauninkai nieko nedirbdavo, kai pono šeima išvykdavo į miestelį su reikalais. Vienas stebėdavo kelią, kuriuo parvykti turėdavo ponas. Kai pamatydavo Pono karietą, bėgdavo į dvarą pranešti, o ponuliui įvažiavus į kiemą, darbas virte virdavo. 

Pasiekiamas iš Prienų–Trakų plento (A16) pasukus į kairę (Š) link Babronių, juose pasukus į dešinę (R), už 300 m (yra kairėje (Š) privažiavus Narupę).

Literatūra: „Lietuvos piliakalniai. Atlasas. I tomas“, sudarytojai Baubonis Z.,  Stončius D., Šatavičius E., Zabiela G.