Škėvonių atodanga

Škėvonių gūbrys suklostytas iš geros kokybės žvyro, todėl senokai pradėtas kasti. Jo naikinimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tada žvyrą veždavo arkliais. Pokario metais buvo atidarytas žvyro karjeras, nemaža gūbrio dalis buvo negrąžinamai sunaikinta. Karjeras grėsmingai plėtėsi Birštono link. Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdžio vertybių propaguotojų pastangų dėka ši žalinga veikla buvo sustabdyta.

Škėvonių atodanga yra viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose. Ji įtraukta ir į vertingiausių Šiaurės Vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą. Daugiau nei pusę kilometro besitęsianti, iki 33 m aukščio atodanga – unikalaus Škėvonių gūbrio pjūvis, su ryškiais dviejų paskutiniųjų ledynmečių ir tarpledynmečio nuogulų sluoksniais. Siauriausioje vietoje gūbrio plotis mažiau nei 100 m, o plačiausioje – kiek daugiau kaip 400 m. Atodangos vidurinėje dalyje yra gilus ir platus erozinis įrėžis (čia šlaitas nuožulnesnis). Apatinė atodangos dalis kai kur pašlapusi dėl požeminio vandens ištakų.

Išlikusi retai kur kitur aptinkama dūlėjimo pluta siekia 1-2,5 m storio (maždaug 5 m virš vandens aukštyje matoma rausvai ruda ir gelsva juosta). Tarpledynmečio sluoksnis padeda mokslininkams atkurti prieš 117–130 tūkst. metų vyravusio šiltojo laikotarpio gamtines sąlygas. Tokios dūlėjimo plutos konstatavimas stratigrafams palengvina nustatyti vidurinio ir viršutinio pleistoceno uolienų ribą, padeda pažinti landšafto paleogeografines sąlygas tarpledynmetyje.

Tai – vienas iš vertingiausių geologinių objektų Šiaurės Europoje, susiformavęs ledynmečio pabaigoje. Daugiau nei pusę kilometro besidriekiantis atodangos skardis aukščiausioje vietoje siekia net 33 m. aukštį. Jos viršumi vingiuoja 1,6 km ilgio pažintinis takas.

Geologams ši vieta yra vertinga dėl skirtingų uolienų, galinčių atskleisti daugiau 100 tūkst. metų senumo kraštovaizdžio kūrimosi procesus, o keliautojams – puiki vieta pasigrožėti Nemuno ir jo pakrančių panorama. Pati atodanga geriausiai matoma ne nuo pažintinio tako, o plaukiant Nemunu arba iš kitame krante esančios Giraitiškės poilsiavietės. Gražiausias vaizdas - leidžiantis saulei, tuomet skiringi uolienų sluoksniai nusidažo vaivorykštės splavomis. Žvelgiant į atodangą pagal skirtingas uolienų spalvas galima atskirti paskutiniųjų ledynmečių ir tarpledynmečių nuogulas. Jei pažvelgsite atidžiau, pastebėsite vertingiausią moksliniu požiūriu sluoksnį. Maždaug 4 m virš Nemuno vandens lygio išlikusi 117–130 tūkst. senumo vadinamoji dūlėjimo pluta, aptinkama itin retai. Jei susidomėjote atodangos geologine kilme, užsukite į Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos lankytojų centrą, ten galima sužinoti daugiau.

Žingsniuodami pažintiniu taku nuo restorano „Seklytėlė“ arba nuo „Royal SPA residence“ viešbučio, ne tik dairykitės į tolumas, bet ir pažvelkite sau po kojomis. Čia gausu įdomių augalų, nuo birželio iki rugsėjo žydi melsvieji gencijonai, įtraukti į raudonąją knygą. Ties „Seklytėle“ rekomenduojame nusileisti į saulėtą pievą ant Nemuno kranto. Joje ne tik atsiveria gražus vaizdas, bet ir aptinkami itin reti trijų rūšių stepiniai drugiai.

Patogiausia atvykti automobiliu, jį galima palikti stovėjimo aikštelėje prie restorano „Seklytėlė“ arba „Royal SPA residence“ viešbučio. Pažintinis takas nėra žiedinis, tad reikia nusiteikti grįžti atgal juo arba plentu.