Žvėrinčiaus miškas

Prieš daugiau nei penkis šimtus metų Žvėrinčiaus miške pramogaudami medžiojo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovai. Šiandien jame besilankantys poilsiautojai mėgaujasi ramybe, sportuoja. Miške įrengtas žiedinis 12 km ilgio asfaltuotas pėsčiųjų ir dviračių takas, poilsiavietės ir treniruoklių aikštelės.

Apsilankiusieji Žvėrinčiuje giria miško grožį ir puikiai sutvarkytą aplinką. Nemaža dalis poilsiautojų tvirtina čia pajutę energijos antplūdį, ko gero, dėl didelio pušų išskiriamo deguonies kiekio ir ypatingo pušyno mikroklimato. Važiuodami dviračiu ar keliaudami pėsčiomis sveikatingumo taku net septyniose vietose rasite pavėsines su laužavietėmis, lauko treniruoklius. Viena aikštelė skirta atsikvėpti dviratininkams. Takas vingiuoja netoli Nemuno kranto. Miško prieigose teka Druskupio upelis. Jis užtvenktas, suformuoti du tvenkiniai su smėlio paplūdimiais, tualetais ir persirengimo kabinomis.

Mišką puošia įspūdingos medžio skulptūros ir gamtos paminklai. Čia rasite legendomis apipintą ąžuolą, po kuriuo neva sėdėdavęs pats Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Tiesa 2005 m. praūžus uraganui galiūnas išvirto, tad jį galima pamatyti gulintį pamažu dengiamą samanų sluoksnio. Visai šalia – vos keliose vietose Lietuvoje terandama pušis su sijonėlius primenančiomis „apykaklėmis“.

Pasakojimai apie didikų medžiokles Žvėrinčiuje siekia net XV a. Istorikai teigia, kad žvėrių Nemuno kilpoje nebuvo, tad stumbrus tekdavo atvaryti iš tolesnių apylinkių.

Patys birštoniškiai tikina, kad gražiausia Žvėrinčiuje – ryte. Tuomet kylanti saulė apšviečia rasotus žolynus, galima išvysti miško paukščių ar net prabėgančių stirnų. Vasarą nudžiugsite čia aptikę žemuogių, rudeniop – grybų.

Oficialiai Žvėrinčiaus sveikatingumo takas prasideda ties Turizmo informacijos centru šalia Vytauto parko, tuomet sveikatingumo takas pailgėja iki 15 km. Tačiau visai šalia miško galima patogiai palikti automobilį Pušyno gatvės gale arba šalia tvenkinio.