Itin plačiai išsikerojusi pušis Vasaros estradoje, pačiame Vytauto Jurgio Meškos parko pakraštyje, ant Nemuno kranto, žaliuoja jau daugiau nei šimtą metų – tai seniausia Vytauto Jurgio Meškos parko pušis. Tikėtina, kad dauguma kitų senesnių parko pušų yra sudygusios iš jos sėklų, todėl birštoniečiai kartais ją švelniai vadina pušų mama. Savivaldybė paskelbė ją saugotinu objektu, vietinės reikšmės gamtos paminklu. Jei šakotoji galėtų prabilti, šios jos paslaptys taip pat taptų saugotinomis. Juk po ja daugybę metų...

Gardžia kava kvepiantys rytai. Šviežių vaisių gėrimai. Išskirtinio skonio ledai ir spalvingi desertai. Amatininkų alus. Šeimoje ir kelionėse atrasti, draugų patikrinti, išskirtiniai receptai vasaros terasoje su vaizdu į Nemuno vingius.

XX a. septintajame dešimtmetyje krantinė įrengta, siekiant apsaugoti kurortą nuo potvynių, tačiau ilgainiui ji tapo svarbiausia Birštono promenada. 2 km Nemuno pakrante vedantis pėsčiųjų ir dviračių takas jungia Vytauto kalną ir Vytauto Jurgio Meškos parką.   Krantinėje įrengti suolai poilsiui ir pasimėgavimui tyla, žvelgiant į upės tėkmę. Vienas iš jų pavadintas Svajonių suoleliu. Turistai pusiau rimtai sako, kad pasivaikščiojimas ir poilsis Nemuno pakrantėje atgaivina geriau nei kelios sanatorinės procedūros. Mikroklimatas šalia krantinės taip pat ypatingas. Priklausomai nuo sezono,...

„Vytauto Didžiojo“ paminklą iš šviesiai rausvo Ukrainos granito iškalė skulptorius Gediminas Jokūbonis, architektas Vytautas Čekanauskas. Skulptorius įgyvendino daugelio birštoniečių mintis – „grąžinti“ Vytautą su žirgu į savo medžioklės vietas.  Skulptorius Gediminas Jokūbonis nukalė Vytautą tarsi suaugusį su žirgu, taip vaizduodamas Vytautą, kaip karingą ir ryžtingą žmogų. Skulptūrai granitas buvo atvežtas iš Vytauto laikų Lietuvos žemių – Ukrainos. Paminklas svėrė apie trisdešimt tonų. Paminklo statybai buvo pasiūlytos kelios vietos,...

Atvykę į Birštoną būtinai įkopkite į Vytauto kalną. Įveikę laiptais 40 m aukščio šlaitą galėsite atsikvėpti puikiai sutvarkytoje aikštelėje. Nuo jos atsiveria nuostabi panorama į Birštono miestelį ir Nemuno vingį. Vaizdas gražus visais metų laikais, todėl lipimas į Vytauto kalną tapo Birštono svečių ritualu. Be to, tai mėgstamiausia ir asmenukių mėgėjų, ir dailininkų vieta visame kurorte. Vytauto kalnas yra vienas iš žinomiausių ir aukščiausių piliakalnių Lietuvoje. Čia stovėjo medinė pilis, saugojusi Trakų kunigaikštystę nuo kryžiuočių puldinėjimų. Pirmąkart pilis...

Koplytstulpis Vytautui Didžiajam ąžuolas, skulptorius Ipolitas Užkurnys, 1982

Iš tolo ryški mineralinio vandens biuvetė ne tik puošia ūksmingą parką, bet ir kviečia atsigaivinti mineraliniu vandeniu. Tik nepamirškite su savimi atsinešti puodelio!  Ketvirtajame XX a. statyta reprezentatyvios architektūros biuvetė (iš pranc. kalbos – namelis virš šaltinio) primena, kad šiame kurorte vertingiausios yra mineralinio vandens versmės. Jau XIX a. pabaigoje šaltiniai Birštone imti dangstyti įvairiais stogeliais.  Atlaikiusi antrąjį pasaulinį karą ir kurorto pakilimus bei nuosmukius keičiantis epochoms, ši biuvetė tebėra...

Žodis „kùrhauzas“ yra kilęs iš vokiečių kalbos. Tai poilsio namų koncertų, šokių salė su bufetu (Tarptautinių žodžių žodynas). Birštono kurhauzas yra vienas iš nedaugelio išlikusių tokio tipo pastatų Lietuvoje, 2006 m. įrašytas į architektūros paveldo objektų sąrašą. Visai šalia Vytauto parko stovi vienas iš seniausių išlikusių medinių kurhauzų Lietuvoje. Nuo pat atidarymo 1855 m. jis skyrėsi nuo kitų panašių įstaigų. Jame nebuvo lošimų namų, banko, tačiau vyko rimtosios muzikos koncertai. Ši tradicija išliko iki...

Nedaugelis žino, kad mineralinių vandenų kurortas iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo privatus. O dar įdomiau, kad rašytinės žinios apie Birštoną siekia net XIV a., kai gerai įtvirtinta medinė pilis paminėta Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“. 1382 m. Didžiajam kryžiuočių ordino magistrui pranešta, jog prie Nemuno aptikta sodyba prie sūraus vandens. Tai – beveik 500 metų iki oficialaus kurorto statuso suteikimo! Kaip poilsio oazė miestelis ėmė populiarėti XIX a., ypač po to, kai sudegė netoli buvęs Stakliškių kurortas. 1854 m. gautas ir oficialus leidimas steigti kurortą...

Natūralaus, tikro, neprisotinto angliarūgšte (negazuoto) mineralinio vandens „Versmė“ nemokamai galima paragauti sanatorijos „Versmė“ biuvetėje. Sudėtis: natrio-kalcio chloridinis vanduo. Bendra mineralizacija: 3,5-5,5 g/dm3. Tiesą sakant, vietiniai šios biuvetės biuvete nevadina. Tai – „Versminė“, nes joje teka vanduo iš 270 m gylio „Versmės“ gręžinio. Pilkas mūrinis pastatas, kurio vidus gausiai papuoštas marmuru, žalvario dekoro elementais, o langų stiklai – vitražais, pastatytas 1975 m. kartu su visu sanatorijos „Versmė“...

Nemunas – ne tik didžiausia ir vandeningiausia Lietuvos upė, bet ir daugiausia dainomis apdainuota, legendomis apipinta ir nuo seniausių laikų metraštininkų  aprašyta. Dar ir dabar kuriamos legendos apie šios upės kilpas, dar ir dabar geologai negali atsakyti į klausimą „Kaip jos atsirado?“. Mokslininkai teigia, kad Nemuno kilpos – unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visose ledyninio reljefo paplitimo zonose. Nemunas, ieškodamas trumpiausio kelio link Baltijos jūros, atliko didelį skulptoriaus darbą. Ne vienam keliautojui „senelis“ Nemunas susuko galvą...

Restoranas Birštono „Seklytėlė“ yra įsikūręs ypatingoje gamtos vietoje, Nemuno kilpų regioniniame parke, prie tako, vedančio link įspūdingos, 33 metrų aukštį siekiančios, daugiau nei pusę kilometro besitęsiančios Škėvonių atodangos – unikalaus gamtos darinio, atskleidžiančio geologinę praeitį.

Škėvonių gūbrys suklostytas iš geros kokybės žvyro, todėl senokai pradėtas kasti. Jo naikinimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tada žvyrą veždavo arkliais. Pokario metais buvo atidarytas žvyro karjeras, nemaža gūbrio dalis buvo negrąžinamai sunaikinta. Karjeras grėsmingai plėtėsi Birštono link. Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdžio vertybių propaguotojų pastangų dėka ši žalinga veikla buvo sustabdyta. Škėvonių atodanga yra viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose. Ji įtraukta ir į vertingiausių Šiaurės Vakarų Europoje...

Jaukus restoranas, baras bei vasaros lauko terasa leis atsikvėpti ir pabėgti nuo miesto šurmulio. Čia patiekalų pavidalu atskleidžiame patirtį bei emociją, skonį ir žinias, meilę ir harmoniją. Patiekalams naudojame tik kokybiškus ir atrinktus produktus. Patiekalai pateikiami kūrybiškai, subtiliai suderinti produktų skoniai ir įvairovė. Restorano virtuvėje kepame šviežią kvapnią duonelę – jos galite įsigyti ir dar šiltą parsivežti namo.  

Apsilankykite šalia Birštono esančioje Velniabliūdžio pelkėje. Pasivaikščiokite atnaujintu taku. Takas skirtas susipažinti su miško ir pelkės bendrijomis, būdingiausiais augalais ir gyvūnais. Tai vienintelė aukštapelkė Birštono-Prienų kilpoje. Aukštapelkė primena dubenį, užpildytą storu durpių sluoksniu, kuriame vanduo susikaupia lyjant ar sniegui tirpstant. Svarbiausi aukštapelkės augalai – kiminai. Šios samanos neturi šaknų. Apatinė kiminų dalis nuolat apmiršta ir grimzta gilyn. Taip per daugelį metų susidaro durpės, kurios buvo kasamos ir naudojamos...

Šimtametis Žvėrinčiaus ąžuolas dar visai neseniai buvo vienas iš didžiausių turistų traukos objektų. Pasak legendos, po jo šakomis medžioklės metu ilsėjosi Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas. Tačiau 2005 m. uragano „Ervinas“ metu 1,8 m skersmens ir 15 m aukščio senolis atgulė ant miško samanų poilsiui ir ilsisi ten iki šių dienų. Keliautojai greta nuvirtusio Žvėrinčiaus (Vytauto) ąžuolo gali pamatyti neįprastai atrodančios apykaklinės formos pušį.

Išeinant iš Žvėrinčiaus miško, posukyje ties Nemuno upe, Jūsų lauks apžvalgos vieta ir gamtos stebėjimo žiūronai, kurie leis pamatyti gamtos gyvenimą iš arčiau, o šalia jų esanti gamta atvers puikų vaizdą saulėlydžiui.